2018 m. vasario 25 d., sekmadienis

Kada nors mes vis tiek kartu stebėsim žvaigždes.


Sveikas brangus, skaitytojau! 


Išties nesitikiu, kad jūsų čia susirinks daug, tačiau su nedidele viltimi, jog bent vienas žmogus susidomės, toliau spaudau klaviatūros mygtukus, galvoje bandydama suregzti kuo nebanalesnį ir įdomesnį sakinį. Kaip jau galite matyti - man sekasi gan sunkiai. 

Pirmiausiai norėčiau jums prisistatyti: esu Rugilė. Kiek per aukšta ir kiek per keista, penkiolikos metų mergina su svajone kada nors išleisti savos kūrybos knygą. Jau esu bandžius rašyti blogą anksčiau. Jau galite spėt, kaip man sekėsi. Na, o jei jūs nesate mįslių mėgėjai išsiduosiu: man sekėsi ne kaip. Neturėjau jokių minčių, nežinojau kaip naudotis visais šiais įrankiais, tingėjau. Bet dabar viskas kitaip (na, aš bent jau to tikiuosi. Laikykite už mane špygas, mielieji). Minčių dabar turiu per kraštus. Jos visos, kaip ir šis įžanginis įrašas, yra banalios ir neįdomios bei šiek tiek per daug surežisuotos, tačiau ar ne to ieškai savo gyvenime, brangus skaitytojau? Kažko, kas padėtų atitrūkti nuo žiauraus pasaulio, kuris yra per plauką nuo be prasidedančio karo, kažko, kas padėtų atitraukti mintis nuo per daug sunkių matematikos darbų? Na, jei visa tai nėra tai, ko tau reikia, visada gali išeiti. Niekas neverčia pasilikti ir stebėti kas bus toliau. Tačiau jei tau, kaip ir man, realybė kartais gali būti per daug sunki - būk su manimi. Kartu mes susikursime pasaulį, kuris turės kažką nepaprasto. Pasaulį, kuriame tiesiog gyveni.

Jei tau kyla klausimas, kodėl šiam blogui pasirinkau būtent tokį pavadinimą - viską paaiškinsiu. Daugiau nei prieš metus turėjau internetinį draugą. Su juo susipažinome viename iš mano mėgstamiausių kompiuterinių žaidimų. Jam buvo septyniolika ir jis buvo iš Indijos. Atstumas tolimas. Nebuvo nei minties, jog kada nors susitiksim (kad ir kaip buvo liūdna - nesusitikom), todėl apsikeitėm "skype" kontaktais ir pradėjome bendrauti būtent tokiu būdu. Dėl laiko skirtumo, jis kiekvieną dieną man paskambindavo lygiai vidurnaktį, kartais ankščiau, kartais - vėliau. Šnekėdavom apie viską ir apie nieką. Tie pokalbiai buvo geriausias dalykas mano per ne lyg tamsiame gyvenime. Kiekvieną kartą man išgirdus jo balsą mano diena nušvisdavo it žvaigždės tamsiame danguje. Todėl mes sudarėme pažadą. Pažadą, kuris taip ir liko neištesėtas. Mes norėjome kartu stebėti žvaigždes, tačiau nesupraskite manęs neteisingai - mes nebuvome romantikai. Tą minutę tai atrodė labai įdomu, paslaptinga ir taip sava.

Mūsų draugystė baigėsi tai pat greitai, kaip ir prasidėjo. Jis niekada neatsisveikino. Niekada daugiau nebepaskambino ir neatsiliepė kai skambinau aš. Iki šiol nežinau kas nutiko. Bet tai pat lig šiol laukiu to paskutinio skambučio vidurnaktį, kuris nušviestų man dieną.

Ohoho kokia nostalgija, kiek daug sentimentalumų. Reikia tikėtis, jog naujų mano įrašų, mielas skaitytojau sulauksi dažniau, nei aš sulauksiu savo draugo skambučio. 


Iš tiesų tai tiek ir norėjau parašyti savo pirmajame įraše. Nei daugiau, nei mažiau. Šiek tiek apie mane, trumpa istorija iš mano nuobodaus gyvenimo.


Tikiuosi, mielas skaitytojau dar pasiliksi su manim.

Tikiuosi, jog kada nors mes vistiek kartu stebėsim žvaigždes.

2018/02/27




7 komentarai:

  1. Įtraukei! :D labai lauksiu kito įrašo 💕

    AtsakytiPanaikinti
  2. Labai šaunus įrašas! Klaidelių yra, bet pats turinys ohoho! Šaunuolė❤🔥

    AtsakytiPanaikinti
  3. labai gražu, įtraukia ir sudomina! tik kitą kartą peržiūrėk įrašą dėl įsipainiojusių gramatikos klaidelių, tokių kaip per ne lyg=pernelyg :) o šiaip man tikrai patiko. kviečiu užeiti ir pas mane: pasokim.blogspot.lt

    AtsakytiPanaikinti

Kada nors mes vis tiek kartu stebėsim žvaigždes.

Sveikas brangus, skaitytojau!  Išties nesitikiu, kad jūsų čia susirinks daug, tačiau su nedidele viltimi, jog bent vienas žmogus susidom...